Havelis Mandavoje
Gidai sako Džaipuras Tai rožinis miestas. Tai tokia spalva, nes akmuo iš vietinių karjerų. Bet tai nėra kaip gyvenimas Edith Piaf dainoje, ty draugiškas ir nuotaikingas, nes Indijos šiaurėje turistas neišvengia savo vaidmens. rupijų ar dolerių tiekėjas.
Patyčiose yra tam tikras teisingumas . Rikšų vairuotojai, karoliukų pardavėjai ir gyvačių kerėtojai projektuoja šimtmečius kolonializmas šortų, marškinėlių ir sporto grupėse. Mėlynieji dievai, persikūniję į Bolivudo aktorius, linkteli.
buvo kilęs iš Delis savižudiškame autobuse ir žinojo apie žaidimą, bet suvokimas neatitraukė nuo mano diskomforto. Puslapiuose **Princesė prisimena **, vietinių maharanių atsiminimuose, išspausdintuose neapdorotu leidimu, buvo užburtas spindesys, kurio ji negalėjo įžvelgti.
Maharaja (maharajá) sanskrito kalba reiškia didįjį karalių. Maharanis yra jo didžioji karalienė; bent vienas iš jų.
Mandavos fortas
Senųjų **džaipurų rūmų** salės išlaikė teatrališką atmosferą. Gidas mus informavo, kad jo didenybė labai mėgo polo ir kad vieną komplekso sparną jis laiko tinkamu gyventi.
Išeidama stebėjau suvenyrų pardavėjus, karves, kurios gatvėje kramto popierių. Man priminė **Satyajit Ray filmų žvėriškumas.** Jie vyko Bengalijoje arba Bangladeše, bet tai neturėjo reikšmės. Reikėjo nutraukti grandinę.
Madride draugas man papasakojo Mandava . Jis man pasakė, kad tai ne laikas, ir to jis ieškojo. Taigi persikroviau kuprinę, išsiregistravau iš viešbučio ir grįžau į autobusų stotį.
Dvi moterys jų namuose, kurie taip pat yra parduotuvė, Mandavoje
Vairuotojas kramtė betelį. Atrodė, kad neketina pradėti. Moterys su dideliais ryšuliais, vaikai, sari ir šydu bei vakarietiškais drabužiais apsirengę vyrai užpildė vietas. Jie imdavo kvėpuoti; Jie pažvelgė į mane tuščiai.
Kraštovaizdis buvo dykuma. Pravažiavome turgaus miestelius. Kiekvienoje stotelėje sariai keitėsi, bet ne užgniaužtas kvapas po šydu.
Mandawa buvo vienas iš tų kaimų . Iš vietos, kur išlipau iš autobuso, niekuo nesiskiriau nuo kitų.
Tarp blyškių pastatų driekėsi purvinos gatvės. Senovės rūmų puošyba buvo sudėtinga. Arkos sekė viena kitą tarp šviesių kolonų, uždarytų medinėmis langinėmis. Aš įvertinau polichromijos pėdsakus ant sienos. Priėjęs radau raitelį ir dramblį.
Vieni iš senųjų Mandavos rūmų, dabar paversti namais
Gidas nurodė, kad havelis, tradicinius indėnų dvarus, pastatė pirkliai, kurie kontroliavo karavanų maršrutus. Shekhawati . Kiekvienas iš jų augo aplink porticinį kiemą, padengtą freskomis.
Įėjau į kai kuriuos iš jų. Paveikslus temdė dūmai ir laikas. Prekeiviai buvo išvykę. Jo gyventojai tikėjosi pasitenkinimo sveikindami gestą ir šypsodamiesi.
Aš nuėjau į Maharadžos rūmai . Radžastane kiekviename kaime yra puikus karalius. Dalis pastato buvo paversta viešbučiu. Taigi jis nebuvo renovuotas. Ten buvo seni lubų ventiliatoriai, baltai nudažytas valgomasis. Mano kambarys buvo per didelis, be jokių patogumų. as maniau jo neatsargumas priminė tai, ko jis ieškojo.
Senoviniai Mandavos rūmai
Popietę praleidau vaikščiodamas gatvėmis . Ramybė padarė mane nematoma. Daugeliu atvejų gyventojų žvilgsnis neužfiksuodavo mano buvimo įeinant į terasas. Jis tyliai apmąstė dievų ir karių scenas. Eilės buvo nekaltos, su naivu.
Buvo keletas karvių, bet jos nevalgė popieriaus. Jie dalijosi gatve su netrukdomais klajojančiais povais. Pastebėjau, kad kai kurie iš jų užlipo ant stogų Kaip gandrai, trumpais tarpais išskleisdavo uodegas.
Temperatūra buvo šilta. Peržengiau miesto ribas ir atvykau medinis vandens ratas, stumiamas buivolo. Jį stebėjo du vaikai.
Grįžau į viešbutį ir skaičiau savo apgriuvusiame kunigaikščio kambaryje iki išnaktų. Nusiprausiau po dušu ir ieškojau valgomojo. Man pasakė, kad vakarienė vyksta sode. Praeidamas pro arką atsidūriau priešais eilę turbanuoti pėstininkai laikantis degančius fakelus.
Kasdienis gyvenimas Mandavos gatvėse
Prie didelio stalo juokėsi būrys elegantiškų indų, apsuptų minios tarnų. Subrendęs vyras atsidūrė centre. Jo požiūris, santūrus ir pastabus, turėjo akivaizdų autoritetą. Maharadžas, galbūt , pasakiau sau.
Buvau nukreiptas į bufetą patogiai nuo aukšto karaliaus stalo. Fakelų šviesa atkūrė sapną galiniame rūmų fasade. Sodas atrodė vešlus.
Sėdėjau priešais didelį stalą ir stebėjau plačius gestus, prasidėjusį girtumą, šilko blizgesį, žvaigždės be sosto žvilgsnį.
Kitą rytą aplankiau kambarį, pažymėtą kaip muziejus. Jo turinys apsiribojo valdančiosios šeimos medžioklės reikmenimis, trofėjais ir kai kuriomis fotografijomis. Ten pamačiau Jo Didenybės protėvius, padengtus dideliais deimantais ir begalinėmis perlų stygomis. Maniau, kad negali skųstis. Indira Gandhi atėmė iš radžos titulus ir pajamas, bet šis bent jau išlaikė savo pilį. nes, koks didis karalius be pilies?
Moteris įeina į „haveli“ Mandavoje