Po to 1993 metų vasara, Carla Simon jis vėl pažvelgia į savo gyvenimą ir šeimą, vėl pažvelgia į vidų, kad ištrauktų filmą, kuris yra toks asmeniškas, kad yra visiškai universalus. Į Alcarràs (Teatras rodomas balandžio 29 d.) kartu pakilęs direktorius „Auksinis lokys“ praėjusiame Berlyno kino festivalyje atskleidžia pasididžiavimą, vargą, pokyčius, šviesumą ir šiurkštumą kaimo gyvenimas, kaimo gyvenimas.
„Mano dėdės augina persikus Alcarràs mieste“, – sako ji. Anksčiau jie dirbo su jo seneliu, kurio mirtis prieš kelerius metus paskatino jį pažvelgti į tą vietą ir į tradicinį bei šeimos darbą kitaip. „Skausmas, kurį jaučiame dėl mano senelio mirties, paskatino mane vertinti jo palikimą ir darbą“, – atskleidžia jis.
„Pirmą kartą įsivaizdavau, kad medžiai, kuriuos auga mano šeima ir kurie tiek daug reiškia, gali išnykti. Staiga Jaučiau poreikį parodyti šią svetainę, jos šviesa, medžiai, laukai, žmonės, jų veidai, jų gyvenimo atšiaurumas, vasaros karštis... Manau, kad tai turi didžiulę kinematografinę vertę.
Sol šeima.
O kas, jei turi. Alcarràs yra miestas lerida, iš Segrijos regiono, kuris ribojasi su Aragonu. Tai vidaus regionas, kuris labai žiūri į kaimą. Ten Simonas vietos jo pagrindinė šeima Solé. Šeima, kuri dirba savo laukus tris kartas, skina persikų ir paragvajiečių persikus, renka juos rankomis, kasnakt žudo triušius, kad jie nesugadintų derliaus.
Filmas prasideda tada, kai jie sužino, kad šią vasarą nuims paskutinį derlių, neteks dirbtų ir apgyvendintų laukų, nes ant jų niekada nebuvo pasirašyti popieriai, o tik gerų kaimynų pasisakymas. Naujasis savininkas nori pašalinti persikų medžius įdėti saulės baterijas, pelningiau.
Pats mažiausias, laimingiausias.
„Nuo neolito žmonės žemę augino nedidelėmis šeimų grupėmis – tai seniausias darbas pasaulyje“, – sako Simonas. „Tačiau tiesa, kad Solé istorija ateina tuo metu, kai toks žemės ūkis nebėra tvarus“.
Šios šeimos istorija yra ir daugelio kitų. Žmonės, kurie nori gyventi iš žemės. Dėl visko ir nepaisant visko. „Alcarràs yra duoklė paskutinių ūkininkų šeimų pasipriešinimui, kurios Vakarų pasaulyje kasdien gresia didesnė išnykimo rizika“, – teigia šis Ispanijos kino istorijoje nišą jau iškirpęs režisierius.
TIKRAI GYVENIMAI
Be to, Alcarràs Kartu gyvena kelios tos pačios šeimos kartos. Kita labai asmeniška Carla Simón tema ir nepaprastai universali kiekvienam. Senelis, kuris tyliai stebi visko, ką žinojo, pabaigą. Tėvas, kuris pyksta ant jo ir su visais. Jo pasiaukojusi žmona. Teta, kuri bando tarpininkauti, ta, kuri ieško kitos išeities. Paaugliai, viena koja tame žemės ūkio ir kaimo pasaulyje, o kita – muzikoje ir vakarėliuose. Mažieji, kurie džiaugiasi tuose laukuose. „Kiekvienas „Solé“ narys stengiasi rasti savo vietą pasaulyje tuo metu, kai jie netrukus praras savo šeimos tapatybę“, – sako Simonas.
Senelis ir anūkė.
Jai „Alcarràs“ taip pat yra „filmas apie šeimos santykius, įtampa tarp kartų, lyčių vaidmenys ir vienybės svarba krizės metu“. Tas tėvas, kuris nori, kad sūnus mokytųsi, mažiau jam padėtų laukuose, nors jam labiau patinka traktorius, o ne knygas. Tos merginos, kurios mintinai žino pasididžiavimo ir kaimo tapatybės dainą, kurią joms visada dainuodavo senelis.
Kaip ir Verano 1993, Alcarràs yra pilnas detalių ir natūralizmo. Tai dar viena galutinė vasara, nostalgiška ir graži tolumoje, pasakojama mažomis scenomis, pokalbiais už ekrano, ta natūralumo ieškojimo magija. Režisierius tai pasiekia, be kita ko, dėka neprofesionalių aktorių būrys.
Žaisti tarp persikų.
Vasara prieš Covid buvo apkeliautos regiono miestų šventės ieškant jų veikėjų, tikėdamasis juos rasti toje pačioje šeimoje. Norėjau, kad jie turėtų tą ryšį su žeme ir kalbėtų specifine tos vietovės tarme. Jie matė daugiau nei 7000 žmonių. Galų gale, kiekvienas iš Solé yra iš skirtingos karališkosios šeimos, tačiau jie tiek daug laiko praleido kartu repetuodami, improvizuodami, kad sukūrė naują, labai tikrą šeimą. „Jie užmezgė tokius intensyvius ryšius, kad net šiandien jie ir toliau vadinami savo personažų vardais“, sąskaita.
Alcarràs Tai svarbus filmas, labai svarbus. Laukui ir kinui. Visiems. Jo premjerai galite atgauti 14 kambarių uždaryta tarp Lleidos ir Taragonos, Jį galės pamatyti 14 savivaldybių, kurios ilgus metus buvo be kino. Tai yra stebuklas. Laimė. Kaip ir šis filmas, pasipriešinimas iš kaimo ir iš gyvenimo, kuriam norisi priešintis.
Žaisti su tuo, kas liko.