Tanžeras iš Majid boutique terasos.
Kaip smalsus keliautojas, mėgstu lėktuvus, klasikinius automobilius, šnipų romanus... Tas paslaptingo troškimas ir nuvedė mane į Tanžerą. Atskridęs į Ibn Battuta oro uostą ir įsėdęs į „Mercedes 300“ su stipriu tabako kvapu, iš karto žinojau, kad šis miestas informatorių ir žvalgybos agentų susitikimo vieta Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo metais mane sužavėtų.
Iš karto atvykstame į riadą Aux 3 Portes. Jos savininkas Jean Louis Riccardi, savo įspūdingus namus pavertė pačiu ypatingiausiu Tanžero viešbučiu, kupina nostalgijos ir egzotikos. Jo atsidavimas šiai vietai toks, kad Jean Louis tikina, kad „jis mylėtų Tanžerą, net jei būtų kurčias ir aklas“.
Prestižinis prancūzų dekoratorius, toks pat kaip Prieš dvidešimt metų jis suteikė gyvybę Christian Lacroix ir Givenchy butikams Paryžiuje, jis priima svečius į savo septynių miegamųjų riadą, tarsi jie būtų šeima. Mėtų arbatos, lino paklodės ir Tenesse Williams knygos ant naktinio staliuko yra keletas apgalvotų detalių, kurias rasite atvykę. Ir mažas ir skanus hamamas.
Kvietimas skaityti Riad Aux 3 Portes.
Vis dar su tam tikru ilgesiu prisimenu tuos pusryčius ir atpalaiduojantys vaizdai į Gibraltaro sąsiaurį iš baseino. Taip pat mano pirmasis apsilankymas turguje, kai eidami rue de la Marine, pamatėme pusiau atviras duris, kurias nedvejodami stumtelėjome.
Tai buvo kavinė „Tingis“, prie įėjimo jokios lentelės, silpnai apšviesta, tokia dekadentiška ir elegantiška, su didinga kava. Klientai, daugiausia iš Tanžero, kalbasi ir žaidžia Parcheesi, atrodė, kad jie išėjo iš Kerouaco knygos „Kelyje“ arba Mariano Fortuny „El café de las golondrinas“ puslapių.
Duarte sandalai riad Aux 3 Portes kambaryje.
Po kavos ir Parcheesi žaidimo, kita stotelė: Majid boutique, kurį tiek daug žmonių rekomenduoja. Nusprendžiau tai spręsti pats. Jo savininkas Abdel Majid mus pasitinka išdidžiai ir ne itin maloniai, bet kai ką pakomentavęs ir paklausęs apie audinius ir medžiagas, kažkas man pasakė, kad mes sutarsime. Jis artimas su Micku Jaggeriu!
Jis aprodo mums brangų savo parduotuvės aukštą ir siūlo išrūkyti savo keistos pypkės. Čia sklinda pojūčiai: medvilnė iš Atlaso, vilna iš Fezo, rankomis austi berberų kilimai, begalė namų apyvokos baltinių ir **įspūdingas papuošalų bei fosilijų pasirinkimas. **
abdel pasakoja anekdotus apie savo draugystę su „The Rolling Stones“ lyderiu, Jorko kunigaikštis ir kunigaikštienė, princesė Lalla, Davidas Herbertas... o taip pat visi tie vakarėliai, kuriuose dalyvavo šeštojo ir aštuntojo dešimtmečio žvaigždės, kai jie pasirinko šį miestą, kad nusileistų plaukus.
Šios auksinės grupės ryšys buvo Tessa Codrington, modelio Jacquetos Wheeler mama, kuris nufotografavo visą šį glam būrį knygoje, kurią Abdelis išima iš spintos, kad išdidžiai parodytų nuotraukas, kuriose jis pasirodo. Manau, pataikėme, jis netgi kviečia mane sugrįžti pasidalyti daugiau istorijų ir mandarino gyvenimo subtilybių.
Mitinis Cinéma Rif, Tanžerio kolonijinės eros simbolis.
Atėjo vakarienės metas, todėl vykstame į Saveur de Poisson, Escalier Waller, kurį privalo sustoti visi norintys mėgaukitės geriausiu velnių ir mako troškiniu mieste, moliniame puode lėtai virė draugiškas Hassanas, dirbantis be meniu.
Kitą dieną, papusryčiavus riado terasoje, pasiimu fotoaparatą, kad įamžinčiau kiekvieną detalę ir vaizdą. Staiga prieina vyras euforiškai pasisveikinti: „Salut, Marco, je suis Jean Louis!“. Kaip aš norėjau susipažinti su šio stebuklo architektu... taip, kad baigėme pabendrauti beveik porą valandų. Atsisveikinę, aplankę Kasbah muziejų ir papietavę Hamadi restorane, kuriame be perstojo groja berberų muzika, išsiruošėme į bevaisis derėjimasis įvairiose Medinos kilimų parduotuvėse.
Pasivaikštome ir padirbinių gatve, kur liejyklos kvapas susimaišo su stipriu degančių ožkų galvų dvoku. Kai tolstame nuo išretėjusios atmosferos susiduriame su Cervanteso teatru, akivaizdžiu šlovingojo Tanžero pavyzdžiu ta diena, kaip ir mitinis kino teatras „Cinéma Rif“, buvo viena mėgstamiausių Europos studentų ir lankytojų vietų bei įprasta susitikimų vieta.
Vaizdas iš Balandžio 9-osios aikštės į Sidi Bouabid mečetę
Kitą rytą pasidavėme mėgstamiausiam Tanžero sekmadienio planui: eiti į Achakkar paplūdimį. Prieš tai pasivažinėjame taksi per Maršano rajoną, kur yra geriausi** Tanžero dvarai, įskaitant karališkosios šeimos rezidenciją.**
Iš automobilio beveik nieko nesimato, tik nujaučiama prabanga, kuri mažai kam prieinama. Trumpam sustojame ties Spartelio kyšulio švyturys ir Heraklio urvas, kur, pasak legendos, Romos didvyris praleido naktį atskyrus Europą nuo Afrikos. Pakankamai priežastis, dėl kurios turistai plūsta taip, tarsi pats Heraklis pasirašytų marškinėlius.
Atvykome į viešbutį Le Mirage, Maroko pakrantės lobis: rūmų architektūra, esminis restoranas, vestibiulio baras, kuriame galėsite pamatyti ir būti matomi, ir pusiau olimpinis baseinas, kuriame pasilepiname pelnyta vitamino D švente.
Būtent ten, saulės apakinti, sustojame pagalvoti, ar Tanžero oda, kaip ir mūsų, turės atmintį. Ir jei tie spinduliai, kurie šiandien maudo mus ir primena vakarykštę dieną, skatina mintį apie išgyventi tą aukso amžių. Be jokios abejonės, Tanžeras, kuris buvo... taip pat gali būti vėl.
Marco Llorente, šio pranešimo autorius, Kasbah muziejuje