Sacharoje jis buvo laimingas.
Plaja del Hombre, Gran Kanarijoje, yra nedidelė lenta su užrašu „Sanmao kampelis“. Čia dažnai galima išvysti besifotografuojančius susijaudinusius Kinijos turistus. Tautiečiai užtruko, kad sužinotų ir suprastų tos nuolankios lentos prasmę. Tiek, kiek kainavo La Palmos kapinių valdytojui sužinoti, kodėl šie lankytojai iš rytinio planetos galo atvyko prašydami kažkokio José María, vyro su ilga barzda arba Hexi, kapas, jo kinišku vardu.
„Tas staigus susidomėjimas nustebino visus. Šiuo metu „Sanmao Route“ jau yra nutiestas Gran Kanarijoje ir La Palmoje. Jie taip pat seka jo pėdomis Madride“, – aiškina jie. Marta Arribas ir Ana Perez de la Fuente, dokumentinio filmo režisieriai Sanmao: dykumos nuotaka, šios moters portretas Sanmao, literatūros ir feminizmo ikona Kinijoje ir Taivane, praktiškai nežinoma Ispanijoje, iš tikrųjų išversta mažiau nei prieš 10 metų.
Dykumos karalienė, Kanarų salų nuotaka.
Arribas ir Pérez de la Fuente taip pat nieko nežinojo apie Sanmao, kol draugė Lorena Mena Quero, José María dukterėčia, vieną popietę jų nepaklausė: – Ar papasakosiu savo dėdės ir jo žmonos, kinų rašytojos Sanmao, istoriją?
Ir tada jis pradėjo aiškėti graži meilės, nuotykių ir tragedijų istorija, apimanti 1940–1990 m. Tikra istorija, kuri mus sužavėjo: apie rafinuotą jauną kinietę, turinčią klajoklišką dvasią, ir sąžiningą bei stiprų viduriniosios klasės Ispanijos jaunuolį, profesionalų narą, kuris siūlo jai gyvenimo dykumoje nuotykį“, – sako jie. Jis parodė jiems gražią jųdviejų nuotrauką: „Bešypsanti jauna pora, apsirengusi kaftanais vidury dykumos“ tai juos sužavėjo ir jie nusprendė jį paversti kitu filmu, apie kurį „niekas nepasakojo ir kurį verta padaryti“. „Kadangi gyvena ne tik gražioje meilės istorijoje, Sanmao taip pat buvo kelionių kronikos, kuri keliavo aplink pasaulį, pradininkas, nuo Europos iki Lotynų Amerikos, Azijos ar Indijos su savo nauja išvaizda ir originaliu bei tiesioginiu stiliumi“, – aiškina jie.
Sanmao kūrybą režisieriai atrado būtent per pirmąjį ir beveik vienintelį rašytojo kūrinį, išverstą į ispanų kalbą: Sacharos dienoraščiai, „Kasdienio gyvenimo dykumoje su José María Quero kronikos, kurios tapo tiesiogine sėkme Taivane. Juose jis su puikiu humoru suvaidino Rytų ir Vakarų kultūrinį susidūrimą ir kalbėjo apie gyvenimą dykumoje bei kaimynus Sacharaviečius“, – tęsia jie. Tada jie pateko į Kanarų laikraščiai, istorijos apie savo gyvenimą salyne, kur pora persikėlė po Sacharos Žaliojo žygio ir kur gyveno iki m. mirtina avarija, nardydamas, jo aistra ir darbas, José María mirė. Tada Sanmao grįžo į Taipėjų ir toliau keliavo po pasaulį vienas.
Su José arba Hexi, kaip jį pakrikštijo Sanmao.
„Klaidžiojimai yra mano gyvenimo dalis, man patinka išvykti. Nesijaučiu niekur priklausantis, esu visų vietų dalis, bet nesijaučiu nei vienos iš jų dalis. Kuo daugiau keliauju, tuo labiau jaučiuosi vienišas“. Sanmao rašė, o Lucía Jiménez skaito balsu dokumentiniame filme, kuris sugebėjo papasakoti jos gyvenimą iš rašytojos šeimos (jos brolių), Quero šeimos ir bendrų draugų liudijimų iš Ispanijos laikų, kurie pažinojo ją, kai jis pirmą kartą atvyko į Madride dirbti pirmame kinų restorane sostinėje arba kad jo kaimynai buvo laimingiausiu metu, dykumoje, gyvendami El Aaiún, name be numerio, kur jis pradėjo gaminti tipiškus kinų stalo receptus su ingredientais, kurie iš Ispanijos ją atsiuntė jaunesnioji svainė Estera.
„Sanmao reikėjo keliauti, ji laikė save klajokliu, „man patinka išvykti“, – sakė ji“, – aiškina režisieriai. „Ta laisva dvasia padarė ją ir moteriška ikona. Sanmao padarė tai, ko Kinijos moterys negalėjo, tuo metu, kai net nebuvo leidžiama keliauti. Be to, ištekėti už dailios, barzdotos ispanės atrodė kaip svajonės išsipildymas. Tai tapo** langu į egzotišką ir tolimą pasaulį**, kuris privertė svajoti kelias kartas“.
Sanmao istorijos nėra visiškai autobiografinės, tai savotiška autofiction, kuri kurį laiką slapta sklandė Taivane ir Kinijoje, kol pasiekė laisvą populiarumą, kuris sprogo devintajame dešimtmetyje, sugrįžus autoriui. Jis apibūdino Ispaniją su tokia egzotika, kalbėjo apie savo meilę su tokia emocija, kad jie pamanė, kad Chosė Marija netikra. The sąmokslai ir teorijos apie Sanmao figūrą buvo tiek daug, kad ją persekiojo iki tragiškos mirties (savižudybė ar vėžys, kalbėta net apie žmogžudystę).
Pirmą kartą apsilankęs dykumoje.
Beprotiška šlovė ir depresyvus charakteris jai nepadėjo. Kelionės buvo vienintelis išsigelbėjimas nuo savęs ir nuo pasaulio. „Tik keliaudama toli ir laisvai ji pajuto esanti gyva“, – rašė ji. Ir skaitydama ją, daugelis jos gimtosios šalies moterų pajuto tą melancholišką laisvę. Kaip malonu pagaliau čia sužinoti daugiau apie ją ir pasidalinti savo meile visam gyvenimui. „Sanmao buvo nepalaužiama ir jautri moteris, kupina šviesos, bet ir šešėlių, labai sudėtinga“, – sako Marta ir Ana. „Ir su paslapties aureole. Mums tai taip pat buvo patrauklu tiltas tarp Rytų ir Vakarų, kurį jis pastatė kartu su José Marija, jam nežinant – romantiškos meilės simboliu kitoje pasaulio pusėje“.
Atskleidžiama ir jo figūra, literatūra bei palikimas moteris, kuri „sugebėjo pakeisti moterų kartos mentalitetą ir maitina norą atsiverti pasauliui ir keliauti“.
Nerami dvasia, nenumaldoma siela.