Loibos uolos, Ortigueira
Daugelis tai žino vienas geriausių būdų atrasti Ispaniją – sėsti į automobilį ir eiti mylias. Kaimo greitkelių tinklas mūsų šalyje driekiasi iš šiaurės į pietus kvapą gniaužiančio grožio ir stiprių kontrastų peizažai, kertantis laike įtvirtintus miestus ir miestelius.
Daugelis simboliškiausių kelionių, tokių kaip Baskų pakrantė ar Cabo de Gata įlankos, jau yra prisotintos turistų ir žiūrovų, tačiau vis dar yra paslėptų mūsų geografijos kampeliuose, kampeliai, kuriuose gali patirti jausmą, kad „atranda“, o ne lankosi.
Šiauriausia iš Rias Altas **(Ortigueira, A Barqueiro, Viveiro ir Foz) ** yra tarp šių paslėptų vietų, kurias laukia, kol jas atras vairuotojas, nebijantis keliauti mylių.
Cabo Ortegal, jūsų „kelionės“ pabaiga
Įsikūręs šiaurės vakarų mūsų pusiasalio kampas, Ortegalo kyšulys ir Estaca de Bares jie kaip nagai kapsto į Atlanto vandenyną, tarsi žemė norėtų prikibti prie sūraus kaimyno, užsispyrusio atsisakyti laukinės gamtos.
Tarp granito pirštų atsiveria įspūdingi skardžiai plačios žiotys kurie suteikia prieglobstį įvairioms gyvūnų rūšims ir tarnauja kaip namai bendruomenės, besididžiuojančios savo žeme ir tradicijomis, dėl savo geografijos ilgus šimtmečius buvo izoliuotas, tačiau dabar dėl kelių tinklo jis, nekaltas ir dar neatrastas, siūlo save smalsiems vairuotojams.
Šiferio stogai virš baltintų namų rodo keliautojui, kad jis atvyksta Foz kuris palieka Astūriją ir įvažiuoja į Galiciją.
Paslaptinga žemė, plati kaip delno, kurią kerta tūkstančiai slėnių, upelių, miškų ir kalnų, kurie tarnauja kaip skydas ir filtras keliautojams, ieškantiems tipiško saulės ir paplūdimio turizmo. Rías Altas dvasia išsiskiria iš labiau prieinamų ir žinomų Rías Baixas.
Tolimiausioje Ispanijos šiaurėje savaitės gali praeiti nematant saulės ir galbūt dėl šios priežasties Galisiečiai patyrė debesų ir pragiedrų istoriją, lietus ir akinanti šviesa, šlovė ir nemiga, atsižvelgiant į klimatą, kuris laisto jų žemę.
San Martin de Mondoñedo bazilika, Foz
Plati yra Galicija ir tiek eklektiškas, kiek klimatas yra jos teritorijos, praėjęs pro juos romėnai, švabai, gotai ir musulmonai, paliekant vis dar galiojantį įspaudą. Tačiau Rías Altas, nutolęs nuo tradicinių susisiekimo priemonių ir maudomas niūrios ir nesaugios jūros, išlaikė tam tikrą savitumą.
Norint suprasti šių žemių izoliaciją, patartina kirsti Foz estuariją ir prieiti prie San Martin de Mondonedo bazilika, įdomi romaninė bažnyčia, kuri savo sienose apibendrina a izoliacijos, prieglobsčio ir gynybos istorija.
Iki čia jie atvyko, stumiami Atlanto vėjų, šimtai romėnų ir bretonų šeimų, bėgančių nuo karo ir invazijų į Britaniją, sukeltas salą apleidus Romos imperijai V a.
Jie apsigyveno tarp pušų ir granito, žemėje, labai panašioje į vakarų Angliją ir Velsą, iš kur jie kilę, išlaikė savo bretonišką tapatybę Švabijos viešpatavimo metu, ir priešinasi, įstrigęs pakrantėje, pasislėpęs už kalnų rūko, 711 metų musulmonų invazija.
The San Martin de Mondoñedo bazilika, ten, kur buvo išlaikyta keltų valdžia, ji suteikė prieglobstį Galicijos vyskupams, kurie bėgo nuo arabų ir tapo pirmoji katedros bažnyčia krikščioniškoje Ispanijoje.
ploto paplūdimys
„Celta“ iš tikrųjų yra kraštovaizdis, kurį galima pamatyti už kelio pečių, kryptimi darželis. Siūlo platūs paplūdimiai, nukirsti plokščių uolų, išmargintų pavieniais baltais namais kraštovaizdis, panašus į valų ar škotų, visada sukrėtė stiprūs Atlanto vėjai.
Ant uolos smailės, netrikdomos jūros jėgai, yra Kastro iš Fazouro, įrodantis ryšys, kurį nuo senų laikų Rías Altas gyventojai siejo su plačiu vandenynu kuri dengia jų nugaras.
Tačiau jųdviejų santykiai tęsiasi meilės ir nelaimės virvė, nes jūra nesupranta draugystės. Puikus to pavyzdys randamas vos pažvelgus į Viveiro žiotis: nuo kelio matome, prisirišusį prie rytinio žiočių kranto, Rajono paplūdimys, kuriame prieš dešimtmetį archeologai atkasė romėnų ir viduramžių miesto griuvėsius kurią, pasak vietinių legendų, palaidojo baisus pavasario potvynis, užliūliavęs regioną šimtmečius.
Viveiro gatvėmis
Kita vertus, Viveiro yra gyvas ir linksmas miestas, kuri vasarą nusimeta odą, kad sutiktų turistus ir besimaudančius, atvykusius į puikią kaimo apgyvendinimo vietą, kurią siūlo apylinkės. Čia visi Ispanijos sunkvežimiai susirenka per Prisikėlimo šventę, apsuptas tokių produktų kaip šukutės, raxo ir vaisinio skonio baltieji vynai, dėl kurių miestas tampa gastronominiu etalonu.
Tiesiog turi pasiklysti viduramžių Viveiro alėjose rasti smuklę kur nuraminti apetitą, kurį sukelia valandų sėdėjimas automobilyje, ir puola į mieguistumą, užliūliuotą posmų Nikomedas pastorius Diazas, garsiausias ispanų romantikas ir miestelio gimtoji.
Apie jūreivius ir keliautojus pastorius Diazas išsakė: „Nežinomas, suraizgytas vandenyno, / kuris prieš savo nevaisingumą prarado / Žinoma, jūs ieškote tolimiausio paslėpto antipodalinio pusrutulio galo, / pirmyn, išdrįsk, tavo drąsus ir saugus skrydis / Ir ten atviroje jūroje ji puola į tave / jos didžiulė vienatvė yra tavo viltis / tavo vadovas yra danguje“.
Pailsėjus nepatartina ignoruoti eilėraščių, kas buvo žinomiausias šių kraštų poetas, todėl turime tęsti Toliau važiuokite į vakarus link O Barqueiro žiočių.
Arba Barqueiro
Kelias eina pro šalį kalvos su vaizdu į žalius ir pilkus kyšulius kaip keliautoją dengiantis dangus. Staiga pasirodo Lorenzo, o tada laikas pasinerti į šiltus vandenis Area Longa paplūdimys, esantis tame pačiame O Barqueiro estuarijoje, gamtos rojus vienatvės ir vandens sporto mėgėjams, pavyzdžiui, burlenčių ar stovint irklenčių.
„Stake of Bars“ yra vonios kambario fonas, ir tik nedaugelis gali atsispirti pagundai išdžiovinti šlapius plaukus nuolat pučiant vėjui, išskėstomis rankomis, pakabintomis ore gamtos jėgos, žvelgiant į gilias uolas.
Visada vėjuotas, vingiuotas kelias, vedantis į tolimiausią Iberijos pusiasalio šiaurę, leidžia matyti iš aukščio koketiška O Barqueiro estuarija, jos vyresniųjų seserų, Arousa ir Vigo estuarijų miniatiūra, išvagotas smėlynų, kur triūsia vėžiagyviai ir žvejų laivai.
Iš viršaus Bareso švyturys ne tik stebi jūrų eismą: tūkstančiai migruojančių paukščių praeina pro didžiąją La Estaca uolą savo ilgose kelionėse iš šiaurės į pietus, iš rytų į vakarus, siūlydamas ornitologijos mylėtojams privilegijuotą observatoriją.
Bars Stake
Tarp Ortegalo kyšulio, matomo iš La Estaca kaip didžiulio drakono, panirusio į jūrą, uodega, ir Bareso, atšiauriausia Ispanijos pakrantė, sudaryta iš aukštų granito uolų, kurios siūlo labai mažai natūralių prieglobsčių audros nustebinti jūreiviai. Regiono gyventojai, įpratę matyti, kaip maistu ir darbu aprūpinantis vandenynas atima jų artimuosius, apstu nuolaužų ir istorijų apie sukrečiančias laivų avarijas.
Tarp tokio lakonizmo atsiveria Ortigueira, miestas su buržuaziniu oru iškilioje kaimo ir žvejų teritorijoje, ko tu tikiesi atrodo gražiai ir elegantiškai tarp miško ir tinklų, kaip sekmadienį apsirengusi dama, apsupta blaiviais valstietiškais paltais.
Ortigueira, didžiuodamasi savo išskirtinumu, kiekvienais metais rengia Festival do Mondo Celta – tarptautinis susitikimas, suburiantis keltų folkloro grupes tiek iš Galicijos, tiek iš Prancūzijos, Airijos ir Jungtinės Karalystės, užtvindęs miestą dūdmaišių garsu, kuris tyli ir susimąstęs likusius metus, aprūpindamas savo gyventojus ramus gyvenimas be miesto pasaulio spaudimo.
Taigi jie mums sako Inn O Malecon , kur kaimynai žudo savo vidurio popietės alkį, remdamiesi kiaulienos mentės, aštuonkojų ir kalmarų tapas, laistomas visur esantis vietinis baltasis vynas, negalėdamas sulaukti vakarienės, kuri taip pat bus soti.
Galisijoje valgai, ir labai gerai: visi tai žino. Tačiau nežinoma, kad 20 minučių nuo Ortigueiros galite virškinti ant Vixía de Herbeira uolos, aukščiausios žemyninėje Europoje, kurie tęsiasi tarp Ortegalio kyšulio ir žavingo miesto San Andresas de Teixido.
Štai Rías Altas meta mums paskutinį iššūkį: išjunkite automobilio variklį, išlipkite ir pradėkite ieškoti vieno garsiausių Ispanijos bankų, neprilygstama tribūna, skirta nepamirštamam saulėlydžiui. Užuomina: daryk kaip Don Kichotas, pažvelk po smailėjančių vėjo malūnų mentes, nesiblaškydami nuo jos zvimbimo, rasite milžinų skardį.
San Andres de Teixido uolos